Manau tie metai man padės atsigauti...
O aš jau tikėjau tuo, na ką jau padarysi, jei jau taip to norite, prašom, negi aš spyriosiuosi, dažniausiai stengiuosi daryti, kaip kitiems patinka, kaip jiems geriau, bet ne visada pavyksta. Taip, tas tiesa, kartais gali atrodyti visai kitaip, na nieko tokio, laiko dar yra.
Ir visa tai ką girdėjo mano ausys buvo melas. Kaip šlykštu. Nebetikiu žmonėmis aš jau. Tikrai ne.
Atmintyje išnyra vienas pasivaikščiojimas, nežinau kodėl jis: einame dviese gatve, tylime, ji sako: "Jei nepradėsi kalbėti, aš pradėsiu skleisti įtartinus garsus."
Tai taip keistai mielai skamba, taip vaikiškai gražu, linksma, miela...
O tėvas vėl girtas, tikiuosi spės nupirkt bilietą, tada nebematysiu jo... Aišku pasiilgsiu jo, bet jis ne toks, koki jį įsivaizduoju, ne toks. Ne jis vienas, visi jus.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
2 komentarai:
o pats tu nemeluoji?? ir man nemelavai? ak, kodel tu visad toks nekaltas. kaltink mane, puikumelis, elgies kaip koks nebrendyla. beviltiska...
Ką aš melavau ? Manau mes abu taip pat atrodom. M, na gal nesvarbu...
Rašyti komentarą